Klausimas, kuris lieka atviras

Atviras finalas. Tu išeini su klausimu. Incidentas palietė šalį. Konfliktas parodė sceną. Atsakomybė paliko slenkstį. Sprendimas paliko masę. T-06 nieko neuždaro. Jis palieka duris. Kauno kronika nesužiedėja. T-01 → T-06 galima skaityti iš naujo. Antrą kartą tonas kitoks. Trečią — irgi.

Tyla po triukšmo čia yra darbas, ne dekoras. Tu jau žinai. Aš kartoju, nes finalas nori pakartoti slenkstį kitaip. Tu neprivalai turėti verdikto. Tu privalai turėti rytą. Rytas Kaune. Rytas Vilniuje. Rytas ten, kur Lietuva kalba apie pasekmes puse lūpų. Kronika tam ir stovi.

Jei klausi, ką „turi“ po šešių blokų: turi bėgį, žymas, klausimą. Neturi bylos. Neturi konsultacijos. Neturi agentūros balso. Turi autoriaus akį ir savo svorį. To pakanka nakčiai. To pakanka kitai. Jei nepakanka — rašyk. Gija gali tęstis už ekrano.

Etikečių juosta vis dar sukasi. T-01 pradžia. T-02 registras. T-03 scena. T-04 slenkstis. T-05 masė. T-06 klausimas. Tu gali šokinėti. Gali eiti iš eilės. Konsolė neskuba. Aš laikau stalą Laisvės alėjoje. Tu laikai savo kėdę.

Čia pabaiga, kuri nėra pabaiga. Grįžk. Skaityk kitaip. Palik laišką. Arba išeik su klausimu ir laikyk jį. Atviras finalas tam ir yra, kad klausimas gyventų ilgiau nei scena.

Čia veikia asmeninė kronika: eseistika apie viešą įvykį, kuris palietė Lietuvos gyventojus visoje šalyje. Skyriuose seku konfliktą, tada atsakomybę, tada apgalvotus sprendimus. Kiekvienas skyrius neša autoriaus akį. Turinys nėra naujienų agentūros biuletenis, nėra oficialioji byla ir nėra teisinė konsultacija. Tu renkiesi savarankiškai; įstaigų darbas lieka įstaigoms.